Chenin Blanc – retas ir dar neatrastas lobis

Nepaisant visų ditirambų Chenin Blanc garbei, ji gana retai aptinkama ne tik Lietuvoje, bet ir kitose labiau išsivysčiusiose šalyse. 1980 metais pirmame vynuogių veislių gide Jancis Robinson, Chenin Blanc priskyrė prie klasikinių veislių kategorijos. Tai sukėlė aršius debatus. Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams, Chenin Blanc vis dar neužėmė garbingos vietos vyno vartotojo pasąmonėje. Bet tas laikas jau ne už kalnų.

Vadinama Luaros slėnio karaliene, šiandien Chenin Blanc visų pirma asocijuojasi su Pietų Afrika. Ir ne be reikalo, PAR įsikūrę 50 % jos vynuogynų. Vietinė ekonomika taip stipriai nuo jos priklauso, kad jai sugalvojo atskyrą pavadinimą Steen. Tačiau, po apartheido, būtent Pietų Afrikos marios blankaus ir beveidžio Chenin Blanc, išpilstyto į trijų litrų ir didesnes talpas, prisidėjo prie šio vyno reputacijos laidojimo.

Situacija pagerėjo ir dabar Vaivorykštės respublikoje galima rasti nemažai nuostabių šio vyno išraiškų iš žemo derlingumo, neiriguojamų senų vynuogynų. Tačiau, jų procentinė išraiška kol kas yra pernelyg maža, kad galėtų reprezentuoti šalį. Per daug čia gaminamo vyno būna tiesmuko kriaušių ledinukų aromato, kuris yra pernelyg nuožmios vėsios fermentacijos pasekmė. Rimtesni vyndariai ieškodami lengvesnio kelio per dažnai investuoja į "trend"ines veisles tokias kaip Sauvignon Blanc, Chardonnay. Norint pagirti geriausius Chenin Blanc vynus iš PAR jie prilyginami analogams iš Luaros. Kitaip sakant Luara vis dar išlieka šios veislės kokybės etalonu. Tad norint atrasti tikrą Chenin Blanc potencialą ir įvairovę leidžiamės į kelionę po ją.

Luara tai ilgiausia Prancūzijos upė ir paskutinė nesukultūrinta Europoje. Tai viena populiariausių Paryžiečių savaitgalio išvykų vieta. Viso labo 2 valandos automobiliu ir galima grožėtis laukiniu upės natūralumu bei šimtais pilių.

Luaros vyno regionas yra ketvirtas pagal dydį Prancūzijoje. Jo vynuogynai išsidėstę palei Luaros upės ir jos intakų krantus nuo Atlanto vandenyno pakrantės rytuose iki Sancerre vakaruose. Regionas apima 4 subregionus išsidėsčiusius iš vakarų į rytus tokia tvarka: Nantais, Anjou Saumur, Touraine, Centriniai vynuogynai.

Klimatas čia Prancūzijos mastais gana vėsus. Daugelis vynuogynų išsidėstę toje pačioje platumoje kaip Šampanė ar Chablis. Vėsinančio oro masės nuo Atlanto vandenyno Luaros slėniu skverbiasi giliai į žemyną. Kuo toliau į rytus, tuo jo įtaka mažėja ir užleidžia vietą kontinentiniam klimatui. Bendrai paėmus, orai švelnūs, kaip beje ir žmonės. Prancūzai vietinį klimatą apibūdina dviem žodžiais: doux (švelnus) ir humide (drėgnas). Vasaros būna karštos, žiemos švelnios, su nedideliu kiekiu sniego, ruduo saulėtas ir šiltas, leidžiantis kartais rinkti vėlyvą derlių net lapkričio mėnesį. 

Chenin Blanc, žinoma čia slapyvardžiu Pineau, paplitusi dviejuose iš 4 Luaros subregionų Anjou Saumur ir Touraine. Ji atsako už 25 % Luaros balto vyno, bet tik 10 % eksportuojama. Tai vienintelė vynuogių rūšis leidžiama tokių apeliacijų vynuose kaip Savennieres, Coteaux de Layon, Bonnezeaux, Quarts de Chaume, Coteaux de l'Aubance, Anjou Coteaux de la Loire, Coteaux de Saumur, Vouvray, Montlois, Jasnieres.

Esminiai faktoriai nulemiantys Chenin Blanc vyno kokybę yra tinkama vynuogyno vieta, derlingumo ribojimas, derliaus rinkimas taikant “tries”.

Luaros sąlygos nėra pačios draugiškiausios. Vynmedžiai žydi anksti, kas padaro juos pažeidžiamus šalnoms. Sunoksta gan vėlai, spalio viduryje, kas yra nemaža rizika taip toli į šiaurę esančiose vynuogynuose. Nors globalaus atšilimo kontekste ekstremaliai vėsūs derliaus metai pasitaiko vis rečiau, geriausi vynuogynai išsidėstę ant pietinių šlaitų, kur vynuogė turi galimybę pasiekti savo vegetacinio ciklo viršūnę bet kokiomis sąlygomis.

Chenin Blanc yra gan vešli veislė. Ketvirtame savo gyvenimo amžiuje vynmedžiai tampa pernelyg dosnūs. Pradeda auginti dideles vynuoges, kurių nebeįstengia sunokinti vėsiame klimate. Derlingumo kontrolė būtinas ir svarbus faktorius, todėl net minimalūs reikalavimai yra gan griežti 52 Hl/ha. Geriausi gamintojai tokie kaip Domaine Huet, Domaine Baumard laikosi dar griežtesnių - 30 Hl/ha ir mažiau - reikalavimų.

Chenin Blanc tai daug rūgšties turinčios vynuogės, kas gelbsti karštame Pietų Afrikos klimate, bet ne taip būtina ekstremaliose Luaros sąlygose, kur vėsiausiais metais vynuogės tiesiog nesunoksta pakankamai. Kiekvieni metai yra vyndario kantrybės išbandymo metai. Siekiant turėti optimaliausio prinokimo lygio žaliavą reikia ilgai laukti. Kuo ilgesnis laukimas, tuo didesnė rizika, kad staigūs šalčiai ar kitos gamtos išdaigos pražudys derlių. Kantriausi būna apdovanoti mandarinų, medaus, gėlių kompleksiška aromatų puokšte, o silpnų nervų vyndariai per anksti surinkę derlių, ypač jei jis augo vėsesnėse ekspozicijose ar lygumose, tenkinasi neutraliu, žaliu, rūgščiu vynu.

Kita Chenin Blanc savybė reikalauja itin kruopštaus darbo vynuogynuose. Šiai veislei būdingas netolygus vynuogių kekių ant vieno vynmedžio sunokimo lygis. Skiriasi net vienos kekės skirtingų vynuogių prinokimas. Skirtumas būna gan žymus. Tuo tarpu kai viena kekė gali būti visai nesunokusi, kita gali būti jau pernokusi. Anksčiau gamintojai rinko visą derlių vienu metu, kartu apdorojant pilnai, vidutiniškai sunokusias ir nesunokusias vynuoges. Todėl vyno kokybė labai priklausė nuo derliaus metų. Jei orai buvo tolygus ir kekės noko vienodai ir ilgai, vynas būdavo nuostabus. Tokios ypatingos sąlygos pasitaikydavo gana retai, tad nuo 1980-ųjų gamintojai pradėjo taikyti “tries” – derliaus nuėmimą keliais etapais surenkant tik sunokusias kekes. Tokiu būdų kelių savaičių bėgyje derliaus rinkėjai tas pačias vietas apeina 3-8 kartus, o iš vieno vynuogyno gaminami skirtingo stiliaus vynai nuo sauso iki saldaus ar net paveikto kilniojo puvinio. Tries taikymas tapo vienu svarbiausiu kokybės revoliucijos ženklu Chenin Blanc vynui.

Vyninėse pamatysime tiek nerūdijančio plieno talpas, tiek ąžuolo statines. Fermentacija visada vyksta lėtai, žemoje temperatūroje. Tradiciškai tam buvo naudojamos senos 400-600 litrų talpos ąžuolinės statinės, tačiau sausiausioms versijoms rodančioms aiškų minerališkumą vis dažniau naudojamas plienas. Malolaktinė fermentacija atliekama tik vėsiausiais metais siekiant sušvelninti agresyvią rūgštį. Tam kad pasiekti norimą cukraus ir rūgšties balansą fermentacija stabdoma pridedant sulfitų reikiamu momentu. Po fermentacijos vynas dažniausiai keliauja į Prancūziško ąžuolo statines.

Tries tapusi regiono ir Chenin Blanc atgimimo varikliu tuo pačiu metu tapo platesnio progreso stabdžiu nes sukūrė painaus pasirinkimo ir nestabilumo problemas vartotojui. Taikant “tries” ir rūšiuojant derlių gamintojai turi skirtingų sunokimo laipsnių žaliavą. Paprastai ji atskirai fermentuojama ir išpilstoma į butelius. Taip iš vieno vynuogyno pagaminami labai skirtingo stiliaus vynai: plieno aštrumo sausi, kremiški pusiau saldūs, medaus saldumo saldūs, ir sirupo koncentracijos desertiniai. Prie to pridėkite retkarčiais pasitaikantį kilnųjį pelėsį ir gamintojų polinkį turėti bent vieną putojantį vyną, padauginkite iš apeliacijų skaičiaus ir nuo pasirinkimo svaigsta galva.

O dabar įsivaizduokite, kad visgi išsirinkote mėgstamiausią stilių, atėjote pas gamintoją papildyti atsargų ir sužinote kad Jūsų mylimo Demi Sec ar Moelleux šiais metais nepagamino, tad teks luktelti kitų. Pasiūlos nepastovumas didelis trukdis Chenin Blanc iš Luaros komercinei sėkmei. Tačiau tai kaina kurią tenka mokėti už aukštesnę kokybę.

  
Pagal saldumą Chenin Blanc vynai skirstomi į : Sec t.y. sausi kuriuose iki 4 g/l likutinio cukraus, (vėsiais derliaus metais iki 8), Demi Sec t.y. pusiau sausi, nuo 4 iki 12 g/l, Moelleux t.y. saldūs arba pusiau saldūs, nuo 12 iki 45 g/l), doux ar liquoreux (desertinis, daugiau nei 45 g/l). Ragaujant vynus, kelis kartus teko suabejoti etiketėse nurodytais užrašais ypač SEC, nes cukraus jautėsi ženkliai daugiau nei 4 g/l.  

Autorius: somelje Dariuš Miler